Aitvarų miestas

Pagrindinio knygos veikėjo brolis sunkiai serga. Jam skubiai reikalinga pagalba arba jis mirs. Dovydas, pats to nesuvokdamas, į pagalbą iš kito pasaulio išsikviečia aitvarą. Senų senovėje paties Praamžiaus buvo sumanyta, jog aitvaro paskirtis šioje žemėje yra tarnystė žmogui. Tačiau viskas ir mūsų, ir tame kitame pasaulyje turi savo kainą. Dovydo galimybės padėti sergančiam broliui kaina – kelionė tik į vieną pusę. Tai reiškia, kad jaunuoliui niekada nebus leista sugrįžti į savo gimtąjį pasaulį ir jis niekada nebeišvys savo brolio ir mamos.

Kaina milžiniška. Brolio likimas priklauso tik nuo Dovydo pasirinkimo ir vaikinas ryžtasi keliauti į kitą pasaulį. Meilė artimiesiems nugali ateityje laukiantį išsiskyrimo ilgesį. Aitvaras pasižada padėti jaunuoliui – savo pasaulyje surasti vaistus, kurie padėtų mažajam Tomui pagyti ir perkelia Dovydą į kitą pasaulį, kuriame net ir oras, atrodo, yra prisotintas magijos.

Paauglys patenka į mūsų protėvių aisčių pasaulį, kupiną mitinius laikus menančios gyvybės ir paslapčių. Tikrajame pasaulyje iki galo niekada nėra aišku, kas yra kas. Jame gausybė paslaptingų klanų, genčių, riterių ordinų bei slaptų draugijų. Čia vis dar gali sutikti aitvarus ir laumes, velinus ir bezdukus, Bangpūtį ir Žvėrūną, Miško dvasią ir išvysti sengirėje augantį Išminties medį. Visagalybė mums tik iš mitų ir legendų pažįstamų gyvių ir dievybių vis dar gyvena tame, mūsų seniai pamirštame, pasaulyje.

Kviečiu jus kartu su Dovydu leistis į stebuklų, magijos ir nuotykių kupiną kelionę. Kviečiu kartu patirti jaunuolio išgyventus nuotykius ir padėti jam išsaugoti savo mylimo brolio gyvybę.

„ – Laiko smiltys byra. Paskutinė smiltelė tuoj, tuoj išbyrės ir menkiausia viltis ką nors pakeisti galutinai bus prarasta visiems laikams. – Svetimas metalinis balsas atsklido iš brolio lūpų. – Cha, cha, cha. Aš laimėjau. Cha, cha, cha…

Dovydas staigiu šuoliu atsidūrė šalia brolio lovos ir vikriai sušvytavo rankomis, ore piešdamas paslaptingus ženklus, suglaudęs delnus patrynė juos vieną į kitą, o tada ištiesė į šonus ir staigiai stumtelėjo link brolio. Iš jo lūpų išsiveržė burtažodis Impetum. O iš atvirų delnų brolio pusėn nuskriejo akinamos šviesos srautas ir stipriai trenkėsi ligoniui į krūtinę. Šviesos jėga išstūmė šešėlį iš berniuko kūno ir šis mikliai išskriejo pro atvirą palatos langą. Bejėgis Tomo kūnas sukniubo ant lovos.“